Ezopo kalba

Ezopo kalba – užmaskuotas minčių dėstymo būdas, alegorinis pasakymas arba pasakojimas. Ezopas, legendinis senovės graikų pasakėtininkas, gyvenęs VI a. pr. Kr., buvo vergas. Kadangi apie daugelį dalykų laisvai, atvirai kalbėti jam buvo pavojinga, jis dažni kalbėdavo alegoriškai, pasakėčios forma.

Gausybės ragas

Gausybės ragas – turtų gausa, perteklius. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje. Taip buvo padaryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo sunaikinti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį, kaip ir buvo suėdęs kitus savo vaikus. Amalfėjaus ožka, savo pienu išmaitinusi kūdikį Dzeusą, kartą užkliuvo už medžio ir nusilaužė ragą. Jį paėmė nimfa, apvyniojo lapais, pridėjo pilną vaisių ir padavė Dzeusui, o šis padovanojo ragą jį užauginusioms nimfoms pažadėjęs, kad viskas, ko tik jos panorės, pasipils joms iš to rago. Taip atpasakoja tą mitą Ovidijus. Pagal kitą mito versiją, tai – upių dievo Achelojo ragas. Achelojas kovęsis su Herakliu, šis nulaužė jam ragą, o nimfos į jį pridėjo gėlių ir pavertė gausybės ragu.

Giedoti ditirambus

Giedoti ditirambus – ką nors perdėtai, nenatūraliai girti. Antikos pasaulyje ditirambu pradžioje buvo vadinama giesmė vyno ir linksmybių dievo Dioniso garbei. Tokios giesmės būdavo giedamos triukšmingose puotose – bakchanalijose. Vėliau taip imta vadinti bet kokias iškilmingas giesmes dievų garbei.

Gordijaus mazgas

Gordijaus mazgas – neišsprendžiama, beviltiška problema, „perkirsti gordijaus mazgą“ – prievarta, tiesmukai išspręsti kokį nors sudėtingą, sunkų reikalą. Pagal senovės istorikų papasakotą legendą, frygiečiai, kuriems orakulas įsakęs išrinkti karaliumi tą, kurį pirmąjį jie sutiksią važiuodami vežėčiomis keliu į Dzeuso šventyklą, sutikę paprastą žemdirbį Gordijų ir paskelbę jį karaliumi. Vežėčias, pakeitusias jo likimą, Gordijus pastatęs Dzeuso šventykloje ir nepaprastai painiu mazgu pririšęs ratų jungą prie grąžulo. Orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs tą mazgą, turėjęs tapti visos Azijos valdovu. Aleksandras Makedonietis, užuot narpliojęs mazgą, perkirtęs jį kardu.

Herostrato šlovė

Herostrato šlovė – siekimas išgarsėti bet kokia kaina – net nusikaltimais arba kultūros vertybių naikinimu. Tai – gėdinga garbė. Herostratas, gimęs Efeso mieste (Mažojoje Azijoje), trokšdamas pagarsėti 356 m. pr. Kr. sudegino puikią Efeso Artemidės šventyklą, kuri senovėje buvo vadinama vienu iš Septynių pasaulio stebuklų. Teismas nuteisė Herostratą mirti, buvo uždrausta net jo vardą minėti. Tačiau graikų istorikas Teopompas (IV a. pr. Kr.), nepaisydamas draudimo, išsaugojo jo vardą ateities kartoms. Išlikusiomis Teopompo darbų ištraukomis pasinaudojo kaip šaltiniais vėlesni istorikai (Strabonas, Valerijus Maksimas ir kt.).

Ikaro skrydis

Ikaro skrydis – per didelis pasipūtimas, pasitikėjimas savimi. Pagal graikų mitą, Dedalas įvykdė nusikaltimą, o jį nuo bausmės išgelbėjo karalius Minojas. Dedalas pastatė Minotaurui garsųjį labirintą. Bet Minojas Dedalą laikė it kalėjime. Todėl Dedalas pasidarė sau ir savo sūnui Ikarui sparnus iš plunksnų, sulipdęs jas vašku. Pasinaudodami tais sparnais, Dedalas ir Ikaras išskrido iš Kretos salos. Kai jie skrido virš Egėjo jūros, Ikaras nepaklausė tėvo draudimo ir per daug priartėjo prie saulės. Saulė ištirpino vašką, sparnai iširo ir Ikaras nuskendo jūroje. Ta jūra dabar pavadinta Ikaro vardu.

Ilsėtis ant laurų

Ilsėtis ant laurų – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta. Pasak graikų mito, nimfa Dafnė, nenorėdama tapti dievo Apolono žmona, pabėgo nuo jo. Dafnė prašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris poezijos ir meno dievui Apolonui tapo šventu. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti iš pradžių poezijos, muzikos, o po to ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai.

Maratono distancija

Maratono distancija – bėgimas ilgą distanciją (42 km). Maratonas – nedidelė Atikos pakrantės lyguma priešais Euboją, kur 490 pr. Kr. atėniečiai vadovaujami Miltiado, sumušė Datido ir Artaferno vadovaujamus persus. Kautynių eigą aprašė Herodotas, sunkiai ginkluotų atėniečių puolimas po to, kai jie buvo nubėgę 1.5 km, yra fiziškai neįmanomas. Vienas bėgikas atnešė atėniečiams žinią apie pergalę. Jis nubėgo 42 km (maratono distanciją), ir pasiekęs tikslą krito negyvas.

Medūzos žvilgsnis

Medūzos žvilgsnis – stingdantis, nemalonus žvilgsnis. Buvo anksčiau trys seserys — gorgonės, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų turėjusios gyvates. Baisiausia gorgonė buvo Medūza. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo. Vėliau savo skydą Persėjas padovanojo Atėnei.

Minotauro labirintas

Minotauro labirintas – jūrų dievas Poseidonas sukūrė vandenyno gelmėse nuostabaus grožio jautį ir išvedė jį į krantą, įsakęs Minui paaukoti šį gyvulį dievams. Tačiau apimtas godulio Kretos karalius pasiliko dailųjį gyvulį. Supykęs Poseidonas sukėlė Mino žmonai, karalienei Pasifajai, nesveiką meilę jaučiui. Ji susiporavo su jaučiu. Netrukus pasaulį išvydo šios meilės vaisius – siaubinga pabaisa Minotauras, pusiau žmogus, pusiau jautis. Minas įkalino Minotaurą viename garsiausių mitologinių statinių – požeminiame labirinte. Pakliuvusiam į šį labirintą žmogui beveik nebuvo vilčių rasti kelią atgal – įmantriai suraizgyti posūkiai ir aklavietės visiškai paklaidindavo nelaimėlį, be to, labirinto gūdumoje dar tykojo žmogėdra Minotauras.



Puslapis 2 iš 512345