Prokrusto lova

Prokrusto lova – matas, rėmai, į kuriuos bandoma ką nors prievarta įsprausti. Senovės graikų mitologijos personažas Prokrustas – plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir juos guldydavęs į savo lovą; tiems, kuriems lova būdavo per trumpa, jis nukirsdavęs kojas, o tiems, kuriems lova būdavo per ilga, kojas ištempdavęs. Pasakojimą apie Prokrustą užrašė graikų istorikas Diodoras Sicilietis (I a. pr. Kr.).

Prometėjo ugnis

Prometėjo ugnis – žmogaus sieloje deganti šventoji ugnis, neblėstančios pastangos pasiekti aukštų tikslų moksle, mene, visuomeninėje veikloje. Pats Prometėjas – žmogaus orumo, didybės sumbolis. Graikų mitologijoje jis – vienas iš titanų, pavogęs iš Olimpo ugnį ir išmokęs žmones ja naudotis. Dzeusas, supykęs ant Prometėjo už tai, kad jis pakirto žmonių tikėjimą dievų galybe, įsakęs Hefaistui (ugnies dievui ir kalvystės globėjui) prikalti Prometėją prie uolos, kur atskridęs erelis kasdien lesdavo jo kepenis, o jos per naktį vėl užgydavusios. Vėliau Heraklis išvadavo kankinį.

Pyro pergalė

Pyro pergalė – sėkmė, pasiekta tokia didele kaina, kad pralaimėjimas būtų buvęs gal netgi naudingesnis. Tai – abejotina pergalė, nepateisinama dėl didelių aukų. Graikijoje buvo Epyro sritis. Jos valdovas Pyras 280 m. pr. Kr. kariavo ilgą ir žiaurų karą su Roma. Du kartus jam pavyko pasiekti pergalę, nes jis turėjo kovinius dramblius, o romėnai nemokėjo su jais kovoti. Tačiau antroji Pyro pergalė pareikalavo tiek aukų, kad, kaip pasakojama, jis sušukęs: „Dar viena tokia pergalė ir aš nebeturėsiu kariuomenės!“ Karas baigėsi Pyro pralaimėjimu ir atsitraukimu iš Italijos.

Scilė ir Charibdė

Scilė ir Charibdė – „būti tarp Scilės ir Charibdės“ – padėtis, kai iš abiejų pusių gresia pavojus, kai neabejotina žūtis gresia tuo pačiu metu ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Scilė ir Charibdė – senovės graikų mitologinės būtybės, dvi pabaisos, gyvenančios pakrantės uolose abipus dabartinio Mesinos sąsiaurio ir ryjančios jūrininkus. Pro jas sėkmingai perplaukti pavyko tik Odisėjui.

Sfinkso mįslė

Sfinkso mįslė – labai sunkus uždavinys. Sfinksas – senovės graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa. Graikų legendos pasakoja, kad sfinksas buvo pabaisa moters veidu, kuri turėjo šuns kūną, liūto letenas ir plėšraus paukščio sparnus. Pabaisa buvo įsikūrusi ant uolos prie Tėbų vartų ir kiekvienam praeiviui užmindavo mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, o vakare trimis kojomis?“. Tuos, kurie neįmindavo mįslės, pabaisa iškart nužudydavo. Iš visų žmonių tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas atsakė teisingai: „Žmogus vaikystėje šliaužioje keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, o senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“. Įtūžęs sfinksas šoko nuo uolos į jūrą ir žuvo.

Sizifo darbas

Sizifo darbas – sunkus, nepabaigiamas, beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams. Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino. Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Atėjęs pas Hadą, jis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo. Galiausiai Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai tik viršūnė būna jau netoli, akmuo išsprūsta jam iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl viską turi pradėti iš naujo.

Su skydu arba ant skydo

Su skydu arba ant skydo – tai spartiečių palinkėjimas einant į karą, kuris reiškė garbingą grįžimą – nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo).

Tabula rasa

Tabula rasa – išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „švari lenta“. Kol dar nebuvo išrastas rašymo būdas ant odos bei pergamento, žmonės rašydavo aštriomis lazdelėmis ant vašku padengtų lentelių. Nereikalingus įrašus buvo galima ištrinti bukuoju lazdelės, vadinamos stiliumi, galu. Lentelė vėl būdavo tinkama rašyti. Anglų filosofas Dž. Lokas su „švaria lentele“ palygino mažo vaiko sąmonę, kurios dar nepaveikęs auklėjimas. Šis posakis išpopuliarėjo daugelyje pasaulio kalbų.

Tantalo kančios

Tantalo kančios – tai kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jo pasiekti neįmanoma. Tantalas – Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus. Tantalas visada buvo laukiamas prie Dzeuso stalo Olimpe. Iš ten jis pavogė nektaro ir ambrozijos, atnešė jų žmonėms, bei atskleidė dievų paslaptis. Jis taip pat pasiūlė savo sūnų Pelopą kaip auką dievams. Pelopą supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes. Visi dievai pastebėjo jo apgaulę, taigi nepalietė vaišių, tiktai Demetra, sielodamasi dėl savo dukters Persefonės pagrobimo, nesuprato, kas buvo patiekta, ir suvalgė berniuko petį. Lemtis, įsakyta Dzeuso, prikėlė berniuką gyvenimui (ji surinko visas jo kūno dalis ir išvirė jas šventame katile), vietoje jo peties panaudodama kaltinį delfino kaulą, padarytą Hefaisto ir dovanotą Demetrai. Tantalas buvo priverstas stovėti vandens baseine, virš kurio kabo lengvai pasiekiamos medžio šakos, pilnos prisirpusių vaisių. Tačiau kai tik Tantalas siekia vaisiaus, šakos pakelia jo trokštamą valgį viršun, ir kai tik Tantalas pasilenkia atsigerti vandens, vanduo nuslūgsta ir Tantalui nepavyksta nė kiek atsigerti.

Terra incognita

Terra incognita – išvertus iš lotynų kalbos, tai reiškia „nežinoma žemė“. Šis posakis reiškia neištirtas sritis, nesuprantamus dalykus. Senovėje buvo žinomos tik trys pasaulio dalys: Europa, Azija ir Afrika, kurių krantus skalavo okeanas. Bet štai XV amžiaus pabaigoje Kolumbas atrado Ameriką. Prasidėjo didžiųjų atradimų epocha. Plėtojosi kartografijos mokslas. Neištirtos vietos žemėlapiuose buvo žymimos lotyniškais žodžiais „terra incognita“.



Puslapis 4 iš 512345