Ašvieniai

Dvyniai Ašvieniai – žirgai, traukiantys per dangų Saulės vežimą ir simbolizuojantys kasmetinį ūkio darbų ir rūpesčių ratą.

Saulės važiavimo per dangų įvaizdis žinomas ir kitoms tautoms: latvių Saulė keliauja dviem auksiniais žirgais, slavų – per Kalėdas važiuoja margu vežimu, pakinkytu juodais arkliais, slovakai Saulę vaizduoja, važiuojančią vežimu, pakinkytu trimis arkliais: sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu, indų dievas Savitaras – aukštu, margu, išpuoštu brangakmeniais ir auksu vežimu, traukiamu šviesių arklių.

Ne tik Saulė, bet ir kiti dievai turėjo savo žirgus. Perkūnas turėjo savo eržilą vardu Liepsnotas, kuris lėkdamas dangumi, palikdavo ugninį taką – žaibą. Aitvaro žirgas galėjo pavirsti viesulu ir svaidyti ugnį, o velniai ir raganos juodais žirgais sulėkdavo į sueigas.

Lietuvių tautosakoje kalbama apie šventus baltus žirgus, priklaususius deivei Saulei. Žmonės iš pagarbos savo dievams, kai kuriais žirgais nedrįsdavo jodinėti: vieni baltais, kiti juodais ar dar kitokiais. Tokie žirgai laikyti dangaus dievų žirgais. Saulės žirgai buvo gimę su ypatingais ženklais, juos augindavo žyniai. Balta kumelė ar žirgas yra stebuklingi ir apdovanoti nepaprastu protu, numatantys ateitį, darantys stebuklus, didvyriams padedantys atlikti neįveikiamus žygius, mokantys kalbėti. Balti žirgai kartu su Saule gyvena danguje ar vandenyje, paprastai esančiame vakarų pusėje.

Lietuvių liaudies dailėje iš seno buvo vaizduojami Dieviškieji dvyniai Ašvieniai, vėliau žirgai. Ašvienis, kaip Saulės gyvulys, vaizduojamas dangaus fone. Prūsijos lietuviai ant dedamų į mirusiojo kapą puodų vaizdavo žirgus dangaus fone kartu su Saulės ir žvaigždžių simboliais. Vėlesniais laikais žirgas su raiteliu buvo vaizduojamas su saulės, žalčių ar gyvačių simboliais. Ašvieniai vaizduojami su kryžiais ir karūnomis. Iki šių dienų išliko žirgeliais puošiami namų stogai, avilių kraigai, pakinktai, rankšluostinės, lovos.

Senovės lietuviams arklys visada buvo gerbiamas. Jo mėsa nevalgoma, tikima, kad šis gali prabilti žmogaus balsu, įspėti apie gresiantį pavojų, padėti pakliuvusiam į bėdą. Tautosakoje randama daug su žirgu susijusių papročių: spėjimai pagal arklio plauko spalvą, įvairūs ritualai su arklio galva, kamanomis, pakinktais, kai kur švenčiamos kumeliuko krikštynos.

Balandžio 23 d. – Jurginės – arklių šventė. Tą dieną draudžiama dirbti žemės ūkio darbus, kad ledai neišmuštų javų, o žvėrys nepapjautų gyvulių. Arkliai maudomi upėje ar ežere, o tvartai ir ėdžios apšlakstomi juodo gaidžio ar ėriuko krauju. Maudymas saugojo nuo negandų, o kraujas atbaidydavo laumes, kad jos neišjodytų arklių. Per pirmąjį arimą arkliai buvo smilkomi šermukšnio, kadagio, žilvičio ir dilgėlių dūmais, kad apsaugotų nuo piktų dvasių. Pirmąją vagą buvo stengiamasi išarti kumele, kad žemė būtų drėgnesnė. Per rugiapjūtę vežant pirmąjį rugių vežimą, šeimininkas pabaigtuvių vainiką duodavo pauostyti gražiausiam arkliui, tikėdamas, kad ateinančių metų derlius bus toks pat gražus ir geras kaip arklys. Arkliai buvo vaišinami pirmojo derliaus duona.

Arklio garbinimas į Lietuvą atėjo kartu su indoeuropiečiais, kurie juos prilygino dievams. Indoeuropietiškas arklio pavadinimas „ašva“, „ašvienis“ (sanskritu „asvin“), dažnai sutinkamas baltiškuose vietovardžiuose: upė „Ašva“, prie Daugpilio esantis „Ašvos“ ežeras.

Dvynių žvaigždynas taip pat sietinas su dvyniais Ašvieniais. Latvių Ūsinis – arklių dievas, kuriam per Jurgines aukojami du kepalai duonos ir taukai (deginama židiny). Ūsinis ir Ašvieniai sietini su Ausekliu (rytmečio žvaigžde), Aušra, Aušrine, indų Usu, Ašvinais, graikų Eosu.



Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>