Prometėjo ugnis

Prometėjo ugnis – žmogaus sieloje deganti šventoji ugnis, neblėstančios pastangos pasiekti aukštų tikslų moksle, mene, visuomeninėje veikloje. Pats Prometėjas – žmogaus orumo, didybės sumbolis. Graikų mitologijoje jis – vienas iš titanų, pavogęs iš Olimpo ugnį ir išmokęs žmones ja naudotis. Dzeusas, supykęs ant Prometėjo už tai, kad jis pakirto žmonių tikėjimą dievų galybe, įsakęs Hefaistui (ugnies dievui ir kalvystės globėjui) prikalti Prometėją prie uolos, kur atskridęs erelis kasdien lesdavo jo kepenis, o jos per naktį vėl užgydavusios. Vėliau Heraklis išvadavo kankinį.

Aukso amžius

Aukso amžius – laimingas laikotarpis, nerūpestingas gyvenimas, kurios nors tautos meno, mokslo ir istorijos suklestėjimo metas. Senovės žmonės tikėjo, kad praėję metai nuo pasaulio pradžios iki jų gyvenamojo laiko gali būti suskirstyti į tris vienas į kitą nepanašius laikotarpius. Jų gyvenamasis laikotarpis – geležies amžius – žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvo vario amžius – irgi nė kiek ne geresnis metas, bet dar prieš jį buvo aukso amžius. Tuomet žmonės gyveno nerūpestingai, jiems nieko netrūko, jie buvo laimingi. Tuomet nebuvo nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Taip rašė senovės poetai: graikas Hesiodas savo poemoje „Darbai ir dienos“ bei romėnas Ovidijus „Metamorfozėse“.

Ilsėtis ant laurų

Ilsėtis ant laurų – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta. Pasak graikų mito, nimfa Dafnė, nenorėdama tapti dievo Apolono žmona, pabėgo nuo jo. Dafnė prašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris poezijos ir meno dievui Apolonui tapo šventu. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti iš pradžių poezijos, muzikos, o po to ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai.

Scilė ir Charibdė

Scilė ir Charibdė – „būti tarp Scilės ir Charibdės“ – padėtis, kai iš abiejų pusių gresia pavojus, kai neabejotina žūtis gresia tuo pačiu metu ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Scilė ir Charibdė – senovės graikų mitologinės būtybės, dvi pabaisos, gyvenančios pakrantės uolose abipus dabartinio Mesinos sąsiaurio ir ryjančios jūrininkus. Pro jas sėkmingai perplaukti pavyko tik Odisėjui.

Ariadnės siūlas

Ariadnės siūlas – kelrodis siūlas, vadovaujamoji mintis, būdas, padedantis rasti išeitį iš sunkios padėties, išspręsti sudėtingą klausimą. Šis posakis kilęs iš graikų mitų apie Atėnų didvyrį Tesėją, kuris nužudė siaubūną Minotaurą – pusiau jautį, pusiau žmogų. Kretos valdovo Mino įsakymu Atėnų gyventojai privalėjo kasmet nusiųsti į Kretą septynis jaunuolius ir septynias merginas, kuriuos suvalgydavo Minotauras, gyvenantis jam įrengtame labirinte, iš kurio niekas negalėjo išeiti. Atlikti pavojingą žygdarbį Tesėjui padėjo jį įsimylėjusi Kretos valdovo duktė Ariadnė. Slapta nuo tėvo ji jam davė aštrų kardą ir siūlų kamuolį. Kai Tesėją ir siaubūnui sudraskyti pasmerktus jaunuolius ir merginas nuvedė į labirintą, jis prie įėjimo pririšo siūlą ir nuėjo painiomis perėjomis, pamažu išvyniodamas kamuolį. Nukovęs Minotaurą, Tesėjas pagal siūlą rado kelią iš labirinto ir išvedė iš ten visus pasmerktuosius.

Nemezidės ranka

Nemezidės ranka – teisingas atpildas. Nemezide graikai vadino keršto ir baudžiančio teisėtumo deivę. Graikų tragedijose Nemezidė pasirodydavo kaip keršytoja ir baudėja už nusikaltimus ir puikybę, panašiai kaip Atė ir erinijos. Kartais ji vadinama Adrastėja („ta, nuo kurios pabėgti neįmanoma“). Jos garbei Atėnuose buvo švenčiamas festivalis Nemezėja. Juo buvo siekiama išvengti mirtinos Nemezidės. Festivalis turėjo padėti nubausti gyvuosius, jei šie nukrypo nuo teisingo kulto kelio. Nemezidę garbino nugalėję Romos generolai, imperijos laikais ji buvo laikoma gladiatorių ir kovotojų, kurie kovojo arenoje su laukiniais žvėrimis, globėja.

Sfinkso mįslė

Sfinkso mįslė – labai sunkus uždavinys. Sfinksas – senovės graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa. Graikų legendos pasakoja, kad sfinksas buvo pabaisa moters veidu, kuri turėjo šuns kūną, liūto letenas ir plėšraus paukščio sparnus. Pabaisa buvo įsikūrusi ant uolos prie Tėbų vartų ir kiekvienam praeiviui užmindavo mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, o vakare trimis kojomis?“. Tuos, kurie neįmindavo mįslės, pabaisa iškart nužudydavo. Iš visų žmonių tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas atsakė teisingai: „Žmogus vaikystėje šliaužioje keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, o senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“. Įtūžęs sfinksas šoko nuo uolos į jūrą ir žuvo.

Medūzos žvilgsnis

Medūzos žvilgsnis – stingdantis, nemalonus žvilgsnis. Buvo anksčiau trys seserys — gorgonės, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų turėjusios gyvates. Baisiausia gorgonė buvo Medūza. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo. Vėliau savo skydą Persėjas padovanojo Atėnei.

Sizifo darbas

Sizifo darbas – sunkus, nepabaigiamas, beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams. Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino. Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Atėjęs pas Hadą, jis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo. Galiausiai Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai tik viršūnė būna jau netoli, akmuo išsprūsta jam iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl viską turi pradėti iš naujo.

Damoklo kardas

Damoklo kardas – nuolat gresiantis pavojus. Šis posakis kilęs iš senovės graikų padavimo, kurį papasakojo Ciceronas savo veikale „Tuskulo pašnekesiai“. Damoklas, vienas Sirakūzų tirono Dionisijo I Vyresniojo (432–367 pr. Kr.) favoritų, ėmė pavydžiai apie jį kalbėti kaip apie laimingiausią iš žmonių. Norėdamas pavyduolį pamokyti, Dionisijas jį pasodino į savo vietą. Puotos metu Damoklas pamatė, kad virš jo galvos ant ašuto kabo aštrus kardas. Dionisijas paaiškino, jog tai – emblema tų pavojų, kurie jam kaip valdovui nuolat gresia, nors jo gyvenimas ir atrodo esąs laimingas.



Puslapis 3 iš 512345