Danajų dovanos

Danajų dovanos – blogu tikslu duota dovana, pražūtinga ir pavojinga tam, kas ją yra gavęs. Pasak legendos apie Trojos arklį, graikai (danajai) laikė apgulę Trojos miestą deštimt metų, bet niekaip negalėjo jo užimti. Tada Odisėjas sugalvojo klastą – pagaminti milžinišką medinį arklį, kurio pilve pasislėptų karių būrys. Arklį pagamino Epėjus, o graikų šnipas Sinonas įtikino trojėnus, kad Trojos arklys yra dovana, simbolizuojanti taiką. Palikę arklį prie Trojos vartų, graikai susėdo į laivus ir apsimetė grįžtą namo, o nudžiugę trojėnai, nepaklausę žynio Laokoono ir pranašautojos Kasandros perspėjimų, įsitempė arklį į miestą. Naktį Odisėjo kariai sulaukė tinkamos progos, iššoko iš arklio ir nužudė sargybinius, tada atvėrė Trojos miesto vartus savo paslapčia sugrįžusiai kariuomenei. Miestas buvo sugriautas ir sudegintas, dauguma jo gyventojų žuvo.

Nesantaikos obuolys

Nesantaikos obuolys – ginčo, nesantaikos priežastis. Šį aforizmą pirmąkart pavartojo romėnų istorikas Justinas (II a.). Pelėjas ir Tetidė, Achilo tėvai, pamiršo į savo vestuves pakviesti nesantaikos deivę Eridę. Eridė labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį, ant kurio buvo užrašyta „Pačiai gražiausiai“. Kilo didelis ginčas tarp trijų deivių: Heros, Atėnės ir Afroditės. Ginčo teisėju buvo išrinktas jaunuolis, vardu Paris, Trojos karaliaus Priamo sūnus. Paris atidavė obuolį jį papirkusiai Afroditei, kuri už tai padėjo jam pagrobti Spartos karaliaus Menelajaus žmoną Eleną, ir dėl to kilo Trojos karas.

Tabula rasa

Tabula rasa – išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „švari lenta“. Kol dar nebuvo išrastas rašymo būdas ant odos bei pergamento, žmonės rašydavo aštriomis lazdelėmis ant vašku padengtų lentelių. Nereikalingus įrašus buvo galima ištrinti bukuoju lazdelės, vadinamos stiliumi, galu. Lentelė vėl būdavo tinkama rašyti. Anglų filosofas Dž. Lokas su „švaria lentele“ palygino mažo vaiko sąmonę, kurios dar nepaveikęs auklėjimas. Šis posakis išpopuliarėjo daugelyje pasaulio kalbų.

Duonos ir žaidimų!

Duonos ir žaidimų (lot. Panem et circenes!) – šaukė Romos minia, reikalaudama iš savo valdovų nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų dėl to, kad žmonės remtų valdovus. Asmenys, senovės Romoje siekiantys valdžios, į tokius reikalavimus atsižvelgdavo: jie dalijo pinigus ir maistą, kviesdavo žmones į cirkus, žiūrėti gladiatorių kovų ir kitų kruvinų reginių.

Tantalo kančios

Tantalo kančios – tai kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jo pasiekti neįmanoma. Tantalas – Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus. Tantalas visada buvo laukiamas prie Dzeuso stalo Olimpe. Iš ten jis pavogė nektaro ir ambrozijos, atnešė jų žmonėms, bei atskleidė dievų paslaptis. Jis taip pat pasiūlė savo sūnų Pelopą kaip auką dievams. Pelopą supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes. Visi dievai pastebėjo jo apgaulę, taigi nepalietė vaišių, tiktai Demetra, sielodamasi dėl savo dukters Persefonės pagrobimo, nesuprato, kas buvo patiekta, ir suvalgė berniuko petį. Lemtis, įsakyta Dzeuso, prikėlė berniuką gyvenimui (ji surinko visas jo kūno dalis ir išvirė jas šventame katile), vietoje jo peties panaudodama kaltinį delfino kaulą, padarytą Hefaisto ir dovanotą Demetrai. Tantalas buvo priverstas stovėti vandens baseine, virš kurio kabo lengvai pasiekiamos medžio šakos, pilnos prisirpusių vaisių. Tačiau kai tik Tantalas siekia vaisiaus, šakos pakelia jo trokštamą valgį viršun, ir kai tik Tantalas pasilenkia atsigerti vandens, vanduo nuslūgsta ir Tantalui nepavyksta nė kiek atsigerti.

Ezopo kalba

Ezopo kalba – užmaskuotas minčių dėstymo būdas, alegorinis pasakymas arba pasakojimas. Ezopas, legendinis senovės graikų pasakėtininkas, gyvenęs VI a. pr. Kr., buvo vergas. Kadangi apie daugelį dalykų laisvai, atvirai kalbėti jam buvo pavojinga, jis dažni kalbėdavo alegoriškai, pasakėčios forma.

Gausybės ragas

Gausybės ragas – turtų gausa, perteklius. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje. Taip buvo padaryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo sunaikinti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį, kaip ir buvo suėdęs kitus savo vaikus. Amalfėjaus ožka, savo pienu išmaitinusi kūdikį Dzeusą, kartą užkliuvo už medžio ir nusilaužė ragą. Jį paėmė nimfa, apvyniojo lapais, pridėjo pilną vaisių ir padavė Dzeusui, o šis padovanojo ragą jį užauginusioms nimfoms pažadėjęs, kad viskas, ko tik jos panorės, pasipils joms iš to rago. Taip atpasakoja tą mitą Ovidijus. Pagal kitą mito versiją, tai – upių dievo Achelojo ragas. Achelojas kovęsis su Herakliu, šis nulaužė jam ragą, o nimfos į jį pridėjo gėlių ir pavertė gausybės ragu.

Pandoros skrynia

Pandoros skrynia – nelaimių, didžių vargų šaltinis, visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų. Pandora – senovės graikų mitų personažė. Ji buvo visų dievų ir deivių apdovanota moteris, kurią dėl Prometėjo pavogtos ugnies supykęs Dzeusas pasiuntė žmonėms. Pandorą visi mylėjo, nežinodami, kad ji buvo Dzeuso jiems skirtas prakeiksmas. Kartą Pandora iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo visos žmonių nelaimės, ir išleido jas. Pasipylė ligos, vargas ir kančia. Inde liko tik viltis. Pandora ją irgi išleido, kad ši guostų žmoniją.

Giedoti ditirambus

Giedoti ditirambus – ką nors perdėtai, nenatūraliai girti. Antikos pasaulyje ditirambu pradžioje buvo vadinama giesmė vyno ir linksmybių dievo Dioniso garbei. Tokios giesmės būdavo giedamos triukšmingose puotose – bakchanalijose. Vėliau taip imta vadinti bet kokias iškilmingas giesmes dievų garbei.

Paniška baimė

Paniška baimė – sąmyšis, didelė baimė, siaubas, staiga apimantis žmones (panika). Kai gimė gamtos dievas Panas, miškų ir visų tų, kurie juose gyvena, globėjas, motina taip išsigando, kad atsisakė vaiko. Jis buvo baisus: raguotas, su kanopomis, priplota nosimi, turėjo ožio barzdą. Bet vaikas buvo mažas dievas. Jis nežuvo, o nukeliavo į Olimpą. Ten jis visiems patiko: buvo linksmas, geranoriškas, net išrado fleitą. Kai vidurdienį, kepinant saulei, pavargęs Panas užmigdavo, nurimdavo ir visa gamta: niekam negalima buvo drumsti jo ramybės. Jei miške pasigirsdavo laukiniai garsai, kieno nors juokas, švilpimas, žmonės galvodavo, kad tai Pano darbas ir juos apimdavo „paniška baimė“.



Puslapis 4 iš 512345