Aukštėjas Visagalis lietuvių mitologijoje pagal Joną Laciskį – žemaičių aukščiausias dievas.
|
||||||
|
Atlaibas lietuvių mitologijoje – dievybė, kurią mini Jonas Lasickis. Apidomė (mutati domicilii deum) lietuvių mitologijoje – lietuvių, žemaičių gyvenamosios vietos keitimo dievas ar deivė. Andajus (Andaja) lietuvių mitologijoje – pagal kai kuriuos šaltinius svarbiausias lietuvių dievas, tapatinamas su Nunadieviu. Pagal kitą versiją – likimo ir baimės dievybė, dar vadinama angies dievu, vaizduojama tiesiog baidykle. Algis lietuvių mitologijoje pagal J. Laciskį – aukščiausiųjų dievų pasiuntinys (angelus est summorum deorum), susijęs su dievų valios perdavimu žmonėms. Laumės yra vienos seniausių veikėjų lietuvių tautosakoje. Jos yra tarpininkės tarp žemės ir dangaus sferos. M. Gimbutienė nuomone, laumės esančios žemiškesnės už kitas deives. Jos sukiojasi žmonių aplinkoje, dirba žmogiškus darbus. Latviai jas vadina „žemės moterimis“. Laumės turi žemiško charakterio bruožų, yra panašios į moteris, būna gražios, patrauklios, impulsyvios, iracionalios. Tačiau laumės-raganos jau pasižymi kitokiais charakterio bruožais: jos dažniausiai būna baisios išvaizdos ir yra linkusios į kanibalizmą. Velnias – tai viena spalvingiausių ir ryškiausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje. Ji nevienalytė, chaotiška, kaip pasakytų Norbertas Vėlius, velnias yra „šimtaveidis“. Velnias gali būti stiprus ir silpnas, protingas ir kvailas, jaunas ir pavargęs. Jis gali būti siejamas tiek su požemio, tiek su žemės gyventojais. Žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Gabija – lietuvių ugnies deivė. Ji globojo ne tik namų židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės. Namų židiniui lietuviai ne tik aukojo aukas, bet rūpinosi juo kaip žmogumi, kad būtų sotus, netgi „klodavo“ patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo. Raganas vadina visą galinčiomis, visa žinančiomis, visa matančiomis deivėmis. Lietuvių tautosakoje raganų veikla skiriasi nuo jų mitologinio įvaizdžio. Su krikščionybės atėjimu imta jas sieti su velniais ir demonais. Sakoma, kad raganos laiko velnius, kurie padeda joms burtininkauti, kad yra jų giminė ar kad gyvena kartu kaip vyrai su žmonomis. Sakmėse dažniausiai tai neigiami personažai, kurie yra linkę kenkti ir daryti bloga. |
||||||
|
© 2024 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||