Velesas

Velesas, Volosas (slav. Велесъ, rus. Велес, lenk. Weles) – chtoninis slavų mitologijos dievas, požemių, žemės ir vandens valdovas, siejamas su magija, slibinais, galvijais, apgaule. Jis yra dangaus valdovo Peruno priešininkas, o jų kova yra svarbus sakmių, pasakų, padavimų motyvas. Įsivaizduojamas su ragais, barzda, gyvatės pavidalu. Šventė Veleso garbei vykdavo žiemą, tai viešpatauja tamsa ir chaosas. Krikščionybės laikais sutapatintas su piktąja dvasia, Šėtonu, o jo, kaip gyvulių sargo funkciją perėmė Šv. Vlasijus. Veleso atitikmuo baltų mitologijoje – Velinas.

Svarogas

Svarogas slavų mitologijoje – Saulės ir ugnies dievas. Siejamas su Hefaisto kultu, kalvyste. Vaizduojamas ugnine gyvate arba daugiagalviu slibinu, kvėpuojančiu ugnimi. Čekai, slovakai, ukrainiečiai Svarogą sieja su ugnies dvasia Raroga.
[Daugiau...]

Perunas

Perunas slavų mitologijoje – vyriausiausias griaustinio dievas, Makošos vyras. Jo atributai: ąžuolas, erelis, dangus, arkliai ir karučiai, ginklai (kūjis, kirvis ir strėlė), karas ir ugnis. Tapatus graikų Dzeusui, baltų Perkūnui, skandinavų Odinui ir kitų indoeuropiečių tautų griausmavaldžiams vyriausiems dievams.

Mokoša

Mokoša (rus. Мокошь) slavų mitologijoje – vienintelė deivė senovės rusų panteone. Ji yra Peruno žmona (pagal kitą versiją ji Svarogo žmona). Deivė buvo siejama su moteriškais darbais: audimu ir verpimu. Jos vardas siejama kildinamas iš мокрый – „šlapias“, kas siejama su vaisingumu. Pagal kitą versiją vardas kildinamas iš žodžio verpimas. Mokoša vaizduojama moterimi didele galva ir ilgomis rankomis. Jos savaitės diena – penktadienis.

Marena

Marena (Morena, Maržana, Mara) slavų mitologijoje – deivė, susijusi su mirtimi, gamtos atgimimu ir derlingumu. Minima kaip mirties ir žiemos personifikacija. Viduramžių tekstuose siejama su graikų Hekate. Kai kur išlikusi pagoniška tradicija deginti ar skandinti šiaudinę Mareną (pan. į Morės deginimą).

Jarilo

Jarilo, Jarovitas (rus. Ярило) – slavų vaisingumo, augimo dievas, siejamas su derliumi, karu, Mėnuliu. Pavadinimas kilęs nuo šaknies jar-, slavų kalbose reiškiančios šviesą, vasarą.

Rašytiniuose šaltiniuose minimas XII a. vyskupo Oto Bambergiečio. Jis aprašo šventes Jarilo garbei venedų ir palabio slavų gentyse. Jarilo gabinimo požymiai dar ilgai po slavų kraštų krikšto – iki pat XIX a. Rusijoje, Baltarusijoje, Serbijoje pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje buvo švenčiama Jarilo šventė, prašant gero derliaus. Krikščionybėje jis buvo sutapatintas su Šv. Jurgiu, kuris slavų kraštuose vadinamas Jurijumi (taigi, išlaikė tą pačią vardo kilmę). Jarilo atitikmuo baltų mitologijoje – Joris.

Dazbogas

Dazbogas, Dažbogas, Dajbogas – viena pagrindinių dievybių senovės slavų mitologijoje, greičiausiai Saulės dievas ir mitologinis didvyris. Tai vienas iš keleto autentiškų slavų dievų, minimas kelete rankraščių, bei vienas iš kelių dievų, apie kurį minima visose slavų tautose.
[Daugiau...]

Lada

Lada – slavų mitologinė harmonijos, meilės ir grožio deivė. Lados egzistavimas slavų panteone yra ginčytinas ir dažnai teigiama, kad Lada tėra neopagonių ir neoromantikų neteisingai interpretuotų šaltinių pasekmė.
[Daugiau...]