Lamija

Graikų mitologijoje Lamija – pabaisa, Poseidono ir Libijos dukra. Lamija buvo Libijos karalienė, kurią įsimylėjo Dzeusas.

Hera pavertė ją į pabaisą (arba Hera užmušė jos vaikus, Lamija pasislėpė tarpeklyje ir pavirto pabaisa), kuri grobė ir rijo svetimus vaikus. Hera buvo atėmusi jai miegą – prakeikusi ją, kad negalėtų sumerkti akių, todėl Lamija buvo apsėsta matyti savo mirusių vaikų vaizdus. Naktimis ji klajodavo. Dzeusas pasigailėjo Lamijos, apdovonojo ją sugebėjimu išsiimti akis ir pamiegoti, vėliau akis įsidėti atgal. Jos kūną sudarė gyvatės kūnas ir moters krūtinė bei galva. Dažniausiai minima, kad ji buvusi moteris, kartais – vyras ar hermofroditas.