Ušasė

Indų mitologijoje Ušasė (Ušas, sanskritu उषस्: ushás, „aušra“) – aušros deivė. Jai skirta 20 Rigvedos himnų.

Vaizduojama kaip jauna, patraukli mergelė spindinčiais drabužiais, važiuojanti karietoje. Ušasė rodo save Visatai, apnuogina krūtis, rengiasi kaip šokėja; ją vadina spindinčiąja, blizgančiąja, šviesiąja, auksine, aprėdyta šviesa ir t. t.

Ušasė prieš aušrą išvažiuoja savo akinančia karieta, pasikinkiusi raudonus arklius arba jaučius, atveria dangaus vartus (tamsos vartus), užpildo Visatą šviesa, apšviečia kelius, lobius, pažadina visus, atneša turtus, gėrybes, karves, arklius, vaikus (iš dalies, sūnus), gyvybę, šlovę, suteikia prieglaudą ir apsaugą. Ypač pabrėžiamas Ušasės vadovavimas dainininkams: ji apdovanoja meistriškumu (Rigveda I 48, 12), nukreipia ir įkvėpia dainininką. Ušasė pagimdo Saulę (VII 78, 3), paruošia jai kelią (I 113, 16), atveda ją; pasirodo kartu su saulės spinduliais, grumiasi su Surja, ateina pas jį, išeina iš nakties sesers (IV 52, 1), pakeisdama ją (X 127, 3).

Ušasė tiesia kelius ir žmonėms: ji paruošia kelius, prižiūri juos ir apšviečia. Pati Ušasė gyvena tvirtovėje ant kalno. Ji – dangaus duktė, bet tuo pačiu ir pagimdyta Surjos (II 23, 2), ir ji yra jo žmona (VII 75, 5). Kartu Ušasė – Ašvinų, plg. su lietuvišku žodžiu „ašvienis“) motina (III 39, 3), dievų motina (I 113, 19), karvių ir netgi himnų kūrimo motina (V 47, 1); ji – nakties ir dievų (iš dalies, Aditjų) sesuo, savo tėvo, Surjos, Saulės, galbūt Pušanos meilužė (V 55); didžiausia reikšmė skiriama incestiniams ryšiams su tėvu – dangumi.

Artimiausius santykius Ušasė turi su soliarinėmis dievybėmis (Surja, Savitaru, Ašvinais, Agniu ir pan.). Ji „labiausiai panaši į Indrą“ (VII 79, 3), bet nežiūrint to, būtent su Indra kyla didžiausias konfliktas: apsvaigęs nuo somos, Indra savo vadžra sudaužo Ušasės vežimą, o Ušasei pavyksta pasislėpti.

„Aitarėja – brahmane“ (VII) Šunahšepa meldžiasi Ušasei. Kitur, nei „Rigvedose“, Ušasė pasirodo labai retai ir greitai, po vedų laikotarpio, visai išnyksta iš panteono, nors netiesioginius pėdsakus galima aptikti saulės pagalbininke Uši. Ušasės atvaizdo archaiškumas yra neabejotinas; ją lygino su Didžiosios Motinos tipo deivių veidais (hypostasis), kas liudijama tekstuose ir mene, bent jau Indijoje Mohendžo-Daro laikais.

Ušasės atvaizdas kildinamas dar iš indoeuropietiško tikėjimo apie aušrą.