Alkonostė

Alkonostė – slavų mitologinė būtybė – paukštis su moters galva, minima senovės rusų pasakose. Saulės dievo Horso deivė. Pavadinimas kilo iš graikų mitologijoje minimos Alkionės, dievų paverstos tulžiu. Alkonostė gyvena dausose tačiau nusileidžia į žemę ir savo dangišku balsu praneša ateitį. Ji deda kiaušinius jūros dugne ir jūra tampa rami savaitei. Vėliau kiaušiniai skyla ir kyla audra.

Bohemas

Bohemas, Protėvis Čekas (čekų kalba: Praotec Čech) yra legendinė asmenybė, tautos, kuri vėliau tapo žinoma kaip čekai vadovas. Ši tauta, vadovaujama Bohemo atvyko į Bohemiją (Čechy), kuri kaip pažadėjo Protėvis Čekas buvo „pažadėtoji žemė“. Jis, su savo tauta, įkopęs į kalną, kuris vadinamas Říp, belipant jie matė puikų Bohemijos kraštovaizdį ir Čekas pasakęs „Štai ta šalis, kurią jums pažadėjau, žemė pilna elnių ir paukščių, pertekusi pienu ir medumi“. Ši žemė buvo pavadinta jo vardu – „Čekija“. Jo broliai, Lechas ir Rusas, buvo Lenkijos ir Kijevo Rusios pradininkai.

Dazbogas

Dazbogas, Dažbogas, Dajbogas – viena pagrindinių dievybių senovės slavų mitologijoje, greičiausiai Saulės dievas ir mitologinis didvyris. Tai vienas iš keleto autentiškų slavų dievų, minimas kelete rankraščių, bei vienas iš kelių dievų, apie kurį minima visose slavų tautose.
[Daugiau...]

Gimtatikyba

Gimtatikyba (rus. Родноверие), slavų neopagonybė – politeistinė, neopagoniška religija, tęsianti ikikrikščioniškos slavų religijos tradicijas.

Pagonybė tarp slavų nyko palaipsniui. Nors krikščionybė įvesta palyginti anksti (Moravijoje – 863 m., Lenkijoje – 966 m., Kijevo Rusioje – 988 m.), atokesnėse vietovėse pagoniški ritualai išliko iki pat XV a. Dalis pagoniškųjų bruožų susiliejo su krikščionybe.
[Daugiau...]

Jarilo

Jarilo, Jarovitas (rus. Ярило) – slavų vaisingumo, augimo dievas, siejamas su derliumi, karu, Mėnuliu. Pavadinimas kilęs nuo šaknies jar-, slavų kalbose reiškiančios šviesą, vasarą.

Rašytiniuose šaltiniuose minimas XII a. vyskupo Oto Bambergiečio. Jis aprašo šventes Jarilo garbei venedų ir palabio slavų gentyse. Jarilo gabinimo požymiai dar ilgai po slavų kraštų krikšto – iki pat XIX a. Rusijoje, Baltarusijoje, Serbijoje pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje buvo švenčiama Jarilo šventė, prašant gero derliaus. Krikščionybėje jis buvo sutapatintas su Šv. Jurgiu, kuris slavų kraštuose vadinamas Jurijumi (taigi, išlaikė tą pačią vardo kilmę). Jarilo atitikmuo baltų mitologijoje – Joris.

Lada

Lada – slavų mitologinė harmonijos, meilės ir grožio deivė. Lados egzistavimas slavų panteone yra ginčytinas ir dažnai teigiama, kad Lada tėra neopagonių ir neoromantikų neteisingai interpretuotų šaltinių pasekmė.
[Daugiau...]

Lechas

Lechas – legendinis lenkų protėvis, Gniezno įkūrėjas ir Lenkijos valstybės įkūrėjas. Pagal legendą, senovėje gyveno trys broliai – Lechas, Čekas ir Rusas, kurie sukūrė tris slavų tautas:
Lenkiją (poetiškai dar vadinama Lechija)
Bohemiją (dabar didžioji dalis Čekijos) ir
Ruteniją (kurios įpėdinės yra Rusija, Ukraina ir Baltarusija)
[Daugiau...]

Marena

Marena (Morena, Maržana, Mara) slavų mitologijoje – deivė, susijusi su mirtimi, gamtos atgimimu ir derlingumu. Minima kaip mirties ir žiemos personifikacija. Viduramžių tekstuose siejama su graikų Hekate. Kai kur išlikusi pagoniška tradicija deginti ar skandinti šiaudinę Mareną (pan. į Morės deginimą).

Miškinis

Miškinis (ukr. лісовик, rus. леший, лесовик, лесовой, лешак, лесник, лесун) – miške gyvenanti būtybė (kartais – miško dvasia), globojanti mišką. Būdinga slavų, ypač rusų, legendoms ir pasakoms. Miškinius dažniausiai įsivaizduodavo kaip priešiškus žmonėms.
[Daugiau...]

Mokoša

Mokoša (rus. Мокошь) slavų mitologijoje – vienintelė deivė senovės rusų panteone. Ji yra Peruno žmona (pagal kitą versiją ji Svarogo žmona). Deivė buvo siejama su moteriškais darbais: audimu ir verpimu. Jos vardas siejama kildinamas iš мокрый – „šlapias“, kas siejama su vaisingumu. Pagal kitą versiją vardas kildinamas iš žodžio verpimas. Mokoša vaizduojama moterimi didele galva ir ilgomis rankomis. Jos savaitės diena – penktadienis.



Puslapis 1 iš 212