Perkūnas (Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis) – senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas.
Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais, jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos, sukauptos virš „akmeninio dangaus skliauto“. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti vaisius. Nukritus pirmiesiems Perkūno „kirvukams“, kuriems priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti deivę Motiną, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai.
Atėjus sausrai, Perkūnas užmuša vandenį uždarančias chtonines būtybes (sparnuotą gyvatę, sparnuotą slibiną), kurios pavogusios dievaičio griaustinio instrumentą, vėl jį atgauna, sugriaudžia, sparnuota gyvatė krinta negyva, pasipila lietus ir atgaivina išdžiūvusią žemę.
Perkūnas globojo žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Šis dievaitis nekantrus, bet teisingas, o nusikaltusiems kaltės nedovanodavo. Tikėta, kad neteisingą žmogų jis nutrenkia. Perkūnas Dievui padėdavo tvarkyti pasaulį – Dievas nurodydavo, kur Perkūnui trenkti: Nepykinkim Dievo! Jis atsiųs Perkūną, kuris nutrenks, namus sudegins. Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, šventyklas, medžius. Jis galėjo pakeisti žemės reljefą, išrausti duobes, pripildyti jas vandens ir paversti kūdromis, pelkėmis ir pan.
Perkūnui skirta diena – ketvirtadienis (kitur penktadienis). Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno (Perkūno) diena. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei. Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.
Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, iš baimės puldavo ant žemės garsiai šaukdami: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.
Palikite komentarą