Olimpinė ramybė – santūrumas panikos ar suirutės metu. Pasak graikų mitų, Olimpo kalne esantys nemirtingieji dievai visada laikydavosi santūriai, būdavę abejingi žmonių jausmams ir kančioms.
|
||||||
|
Atpirkimo ožys – senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel“, arba „atpirkimo ožys“. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Taip perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes. Achilo kulnas – žmogaus silpnybė, sužeidžiama vieta. Graikų mitologijoje Achilas – vienas stipriausių ir narsiausių didvyrių, išaukštintas Homero „Iliadoje“. Po Homero šį mitą mini romėnų rašytojas Giginas. Pasak jo, Achilo motina, jūrų deivė Tetidė, norėdama sūnaus kūną padaryti nepažeidžiamą, panardino jį į šventąją Stikso upę. Kadangi jinai laikė sūnų už kulno, tad vanduo jo nepalietė ir kulnas liko vienintelė Achilo sužeidžiama vieta. Ten jį mirtinai ir sužeidė Pario strėlė. Gordijaus mazgas – neišsprendžiama, beviltiška problema, „perkirsti gordijaus mazgą“ – prievarta, tiesmukai išspręsti kokį nors sudėtingą, sunkų reikalą. Pagal senovės istorikų papasakotą legendą, frygiečiai, kuriems orakulas įsakęs išrinkti karaliumi tą, kurį pirmąjį jie sutiksią važiuodami vežėčiomis keliu į Dzeuso šventyklą, sutikę paprastą žemdirbį Gordijų ir paskelbę jį karaliumi. Vežėčias, pakeitusias jo likimą, Gordijus pastatęs Dzeuso šventykloje ir nepaprastai painiu mazgu pririšęs ratų jungą prie grąžulo. Orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs tą mazgą, turėjęs tapti visos Azijos valdovu. Aleksandras Makedonietis, užuot narpliojęs mazgą, perkirtęs jį kardu. Pyro pergalė – sėkmė, pasiekta tokia didele kaina, kad pralaimėjimas būtų buvęs gal netgi naudingesnis. Tai – abejotina pergalė, nepateisinama dėl didelių aukų. Graikijoje buvo Epyro sritis. Jos valdovas Pyras 280 m. pr. Kr. kariavo ilgą ir žiaurų karą su Roma. Du kartus jam pavyko pasiekti pergalę, nes jis turėjo kovinius dramblius, o romėnai nemokėjo su jais kovoti. Tačiau antroji Pyro pergalė pareikalavo tiek aukų, kad, kaip pasakojama, jis sušukęs: „Dar viena tokia pergalė ir aš nebeturėsiu kariuomenės!“ Karas baigėsi Pyro pralaimėjimu ir atsitraukimu iš Italijos. Alfa ir omega – pradžia ir pabaiga, pilnatvė. Alfa ir omega – pirmoji ir paskutinė graikų kalbos abėcėlės raidės. Posakis kilo iš Biblijos: „Aš esu alfa ir omega, pradžia ir pabaiga,“ – sako Viešpats (Apokalipsė, 1, 8). „Aš esu alfa ir omega, pirmasis ir paskutinis“ (Apokalipsė, 1, 10). Herostrato šlovė – siekimas išgarsėti bet kokia kaina – net nusikaltimais arba kultūros vertybių naikinimu. Tai – gėdinga garbė. Herostratas, gimęs Efeso mieste (Mažojoje Azijoje), trokšdamas pagarsėti 356 m. pr. Kr. sudegino puikią Efeso Artemidės šventyklą, kuri senovėje buvo vadinama vienu iš Septynių pasaulio stebuklų. Teismas nuteisė Herostratą mirti, buvo uždrausta net jo vardą minėti. Tačiau graikų istorikas Teopompas (IV a. pr. Kr.), nepaisydamas draudimo, išsaugojo jo vardą ateities kartoms. Išlikusiomis Teopompo darbų ištraukomis pasinaudojo kaip šaltiniais vėlesni istorikai (Strabonas, Valerijus Maksimas ir kt.). Prokrusto lova – matas, rėmai, į kuriuos bandoma ką nors prievarta įsprausti. Senovės graikų mitologijos personažas Prokrustas – plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir juos guldydavęs į savo lovą; tiems, kuriems lova būdavo per trumpa, jis nukirsdavęs kojas, o tiems, kuriems lova būdavo per ilga, kojas ištempdavęs. Pasakojimą apie Prokrustą užrašė graikų istorikas Diodoras Sicilietis (I a. pr. Kr.). Augėjo arklidės – labai nešvarios patalpos, tai, kas užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti. Šis vaizdingas posakis buvo paplitęs jau senovėje. Senovės graikų legenda pasakoja, kad kadaise gyvenęs Elidos karalius Augėjas, kuris nepaprastai mėgo arklius: turėjo jų per tris tūkstančius. Bet arklidžių niekas nebuvo kuopęs trisdešimt metų, ir mėšlo susikaupė tiek, kad jau siekė arklidžių lubas. Laimei, pas Augėją stojo tarnauti Heraklis, garsus savo jėga ir sumanumu. Jam karalius liepė išmėžti arklides, nes niekas kitas nebūtų sugebėjęs šio darbo atlikti. Heraklis buvo ne tik labai stiprus, bet ir protingas. Jis nukreipė į arklides upę, kurios srovė greitai išplovė mėšlą. Už šį darbą Augėjas turėjo duoti Herakliui galvijų, bet šis atsisakė tai padaryti ir mirė kautynėse su Herakliu. Pirmasis tą mitą paminėjo graikų istorikas Diodoras Sicilietis (I a. pr. Kr.). Ikaro skrydis – per didelis pasipūtimas, pasitikėjimas savimi. Pagal graikų mitą, Dedalas įvykdė nusikaltimą, o jį nuo bausmės išgelbėjo karalius Minojas. Dedalas pastatė Minotaurui garsųjį labirintą. Bet Minojas Dedalą laikė it kalėjime. Todėl Dedalas pasidarė sau ir savo sūnui Ikarui sparnus iš plunksnų, sulipdęs jas vašku. Pasinaudodami tais sparnais, Dedalas ir Ikaras išskrido iš Kretos salos. Kai jie skrido virš Egėjo jūros, Ikaras nepaklausė tėvo draudimo ir per daug priartėjo prie saulės. Saulė ištirpino vašką, sparnai iširo ir Ikaras nuskendo jūroje. Ta jūra dabar pavadinta Ikaro vardu. |
||||||
|
© 2024 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||