Miškinis

Miškinis (ukr. лісовик, rus. леший, лесовик, лесовой, лешак, лесник, лесун) – miške gyvenanti būtybė (kartais – miško dvasia), globojanti mišką. Būdinga slavų, ypač rusų, legendoms ir pasakoms. Miškinius dažniausiai įsivaizduodavo kaip priešiškus žmonėms.

Miškiniai gyvena gūdžiose miškų tankynėse, kartais – ir dykvietėse.
Rusų valstiečiai dažnai manė, kad miškiniai miške gyvena ne nuolatos, o tik šiltu metų laiku. Spalio 17 d. miškiniai prasmenga į žemę, kur žiemoja iki pavasario. Prieš įsižiemodami miškiniai siautėja – sukelia audrą, laužo medžius, išvaiko po urvus žvėris.
Lenkai manė, kad miškiniai mėgsta įsitaisyti senuose sausuose medžiuose turėdami pelėdų pavidalą, todėl valstiečiai vengdavo kirsti tokius medžius. Rusai manė, kad miškiniai mėgsta ne sėdėti ant šakų, o tūnoti tokių medžių drevėse. Einantį miškinį lydi vėjas, kuris paslepia jo pėdsakus. Tuo miškiniai panašūs švedų folkloro skogėms (miško elfams). Dėl ryšio tarp miškinio ir vėjo žmonės miške stengdavosi nešvilpauti, kad neprisišauktų miškinio.