Mitinis Kalvis (Dievaitis Kalvelis) senovės lietuvių mitologijoje buvo Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu, stebuklingų daiktų (ginklų, Saulės, Mėnulio) kalėjas, slibinų, milžinų nugalėtojas. Įprastinis įrankis – akmeninis kirvis ar kūjis – nukaltas paties Perkūno arba jo kalvio.
Iš pradžių didžiąja dangaus ugnimi, žibintu buvo laikoma Saulė. Ilgainiui imta manyti, kad dangaus šviesulius nukalė ir pakabino danguje dieviškasis kalvis. Jis gyvena žemėje, kur yra metalų, nes, pasak senųjų tikėjimų, danguje tėra tik akmenys, kuriuos Perkūnas naudoja savo kirvukams arba strėlėms.
Vario, žalvario, vėliau ir geležies panaudojimas paliko gilius pėdsakus ne tik mūsų krašto, bet ir daugelio kitų tautų mitologijoje. Panašių kalvio vaizdinių turėjo ir kitos tautos: latvių Dangaus Kalvis, baltarusių Nepaprastasis Kalvis, pritaisęs Mėnulį ant ąžuolo (Pasaulio medžio), graikų Hefaistas, žydų Tabalkainas, romėnų Vulkanas, skandinavų dievas Toras ir jo padėjėjas Tialvis, suomių Ilmarinas, kuris nukalė dangų, išlenkė dangtį orui, padarė iš geležies ugninį erelį šampą (visų gamybos šakų simbolį). Motyvas apie tai, kad velnias pavogęs dievo Griaustinio įrankius, padirbtus jo kalvio, žinomas ne tik lietuviams, bet ir visiems baltams, skandinavams, estams.
Palikite komentarą