Vėjas baltų mitologijoje yra visatos kūrėjas, antgamtinė būtybė su sparnais ar esantis paukščio pavidalo. Jis žino visus oro, žemės ir dangaus kelius, laikomas viską žinančiu ir visagaliu. Jis laikytas ir apvaisintoju. Iš Vėjo gimsta visata ir gyvūnai.
Vaizduojamas bekojis, berankis, atidarantis duris, besibeldžiantis į langus, besiprašantis į vidų. Jam buvo aukojamos aukos, ypač per žiemos solsticijas, pastatant ant lango avižinio kisieliaus. Lietuvių mituose yra užuominų, kad sparnuotas Vėjas apvaisina netekėjusias moteris, kurios dažnai pagimdo didvyrius. Nuo seno buvo tikima, kad vėjas gali įvaryti žmogui ligą, kurią taip ir vadino „liga nuo vėjo“.
Vėjas su milžinais saugo dausas, kurios esančios ant aukšto kalno, tarp dviejų upių. Ten veši sodas su varteliais, suoleliais, žėrinčiais aukso ir sidabro akmenimis. Sode auga obelys aukso lapais, sidabro šakomis, stebuklingais deimanto obuoliais. Tarp jų esanti obelis – nemirtingumo medis – kurios vaisius turėję teisę valgyti tik dievai. Jame nebūna nei šalčio, nei karščio, viešpatauja amžina diena. o aplink sodą – tamsa. Prie vartų stovi Aušra, kuri apšviečia kelią į sodą, o didžiagalvis, storapilvis Vėjas nupučia visus piktadarius, kuriems neleista įeiti į sodą. Per upę nutiestas plonutėlis kaip voratinklio siūlelis tiltas. Per jį pereinančios teisingųjų vėlės. Neteisingųjų vėles milžinas Vėjas nupučia į tamsybių laukus, kuriuose yra daugybė visokių žvėrių, daugiagalvių žalčių ir gyvačių, arba Vėjas jas įmeta į upę, kuria teka verdanti derva. Šis obelų sodas buvo siejamas su šiaurės rytų danguje esančiu žvaigždynu, vadinamu Rojaus darželiu.
Vėjas bendrauja su Saule, Mėnuliu, tačiau ne visuomet sutaria.
Lietuvių Vėjas, kaip indoarijų arba iraniečių vėjo dievas, buvo vadinamas Vaju. Kaimynai baltarusiai vėją vadindavo „mužčina lupaty“, t. y. lūpotas vyras.
geras aprasymas rekomenduoju ! ! !