Ublanyčia – J. Lasickio minima lietuvių dievybė, kuri globoja kievieną maldautoją. Pagal Lasickį ji priskiriama namų dievams. Vardas kildinamas nuo žodžio „ubladnyčia“, „ubladė“ (jauja, atskirai stovintis pastatas duonai kepti ar viralui virti). Pagal A. J. Greimą Ublanyčia priklausė ugnies dievams.
|
||||||
|
Upinis – senovės lietuvių upių dievas. Jam buvo aukojami balti paršeliai, kad vanduo būtų skaidrus. T. Narbutas bereikalo upinį pakeičia moteriškos lyties Upine. Upinis gretinamas su Ežereniu. Užpelenė (Užpelenis) – viena iš namų židinio ugnies deivių, tikriausiai globojusi kampą tarp židinio ir sienos. Ji tapatinama su Vesta. Vaisgamta (Vaižgantas, Vaizgantis, Waisgantas, Waitzganthas, Waizgantos) – archainė lietuvių linų, pluoštinių augalų ir kanapių dievaitė, skatinusi augalijos augimą ir klestėjimą, vaisingumo dievybė. Valgina (Valginė) senovės lietuvių mitologijoje buvo deivė, globojanti naminius gyvulius. Ji prižiūrėjo gyvulių tuklumą bei tinkamumą žmonių maistui, nulemdavo gyvulių pašaro skalsumą. Vėjas baltų mitologijoje yra visatos kūrėjas, antgamtinė būtybė su sparnais ar esantis paukščio pavidalo. Jis žino visus oro, žemės ir dangaus kelius, laikomas viską žinančiu ir visagaliu. Jis laikytas ir apvaisintoju. Iš Vėjo gimsta visata ir gyvūnai. Veliona (kitaip – Deivutė, Vilutė, Velnė) – Amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė. Mirusiųjų arba vėlių deivė, chtoninė dievybė, turėjusi dualistinį pobūdį, t. y. išreiškė gėrį ir blogį. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Velnias – tai viena spalvingiausių ir ryškiausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje. Ji nevienalytė, chaotiška, kaip pasakytų Norbertas Vėlius, velnias yra „šimtaveidis“. Velnias gali būti stiprus ir silpnas, protingas ir kvailas, jaunas ir pavargęs. Jis gali būti siejamas tiek su požemio, tiek su žemės gyventojais. Vėtra – sudvasinta vėjų būtybė. Viesulas – požemio dvasia, kuri dažniausiai pasirodanti prieš audrą. Žmonės jo labai bijojo, manydami, kad Viesulas gali apleisti ligomis, atnešti nelaimių, todėl nuo jo bėgdavo, slėpdavosi. Nespėję pabėgti, sakydavo: „Kad tave Perkūnas!“, arba „Kad tu kiaurai žemę prasmegtum!“ |
||||||
|
© 2024 Mitai.lt - mitologija, mitai, legendos, padavimai, dievai, mitinės būtybės. |
||||||