Pergrubrijus (Pergrubrė, Grubytė, Pergrubius, Pergrubii, Pergrubrij, Pergrubrius) – prūsų ir lietuvių pavasario ir augmenijos dievas (deivė).
Pergrubrijus siejamas su žemės dirbimu, darbo šventėmis, dirvos pergubrijimu (pergubryti, išgubryti, gūbrys, gūbriuota dirva, kurią įdirbdavo ir išlygindavo kapliu arba medine kūle). Pagrindinė jos funkcija buvo gerai išgubrintoje dirvoje dauginti žalumynus, o vėliau ir žiedus. Pergrubijui skirtos šventės buvo švenčiamos nuo Jurginių iki rugpjūčio – apima visą augumo ciklą nuo dygimo, augimo iki javapjūtės.
J. Malecijų ir J. Lasickį teigia, kad jis – augmenijos dievas;
V. Toporovas kildina jo vardą nuo „grūbaus“, nelygaus paviršiaus;
A. J. Greimas jį susieja su Perkūnų – pavasario žiemos išvarymo šventėm.
Deivybė vadinta ir Grubyte. Nočios apylinkėje „gruba“ vadintas vaismedžių daržas. Išlikę dainos ir maldos: „Duok mums žiedų, duok, Grubyte!/ Padaryt gražiai vainikus;/ Duok šventa dovana tava, /Te red marčios plaukus sava“. Vėliau Pergubrė įgavo vyriškų bruožų ir pradėta vadinti Pergubriu.
Pradėjus rodytis žolei ir atėjus lauko darbų metui, kelių kaimų valstiečiai darydavo bendrą alų. Aukotojas imdavo ąsotį alaus ir, pakėlęs jį į viršų, melsdavo duodančią žolę ir vasarą dievybę Pergubrę sakydamas: „O Viešpatie deive, mūsų Pergubre, tu įkyrią žiemą nuvarai, teikiesi žolynus, gėleles ir žoles visoje žemėje dauginti. Mes dabar tavęs prašome, kad mūsų pasėtus javus ir tuos, kuriuos sėsime, gausiai padaugintumei, kad varpingi augtų, o visus kūkalius teikis sumindžioti“. Apeigų metu dievų garbei giedodavo giesmes.
Palikite komentarą